Morkaus 10

₁Jėzus, iškeliavęs iš ten atvyksta į Judėją ir Užjordanę. Ir vėl žmonių būriai skuba pas jį, o jis vėl moko, kaip buvo pratęs. ₂Tada atėjo fariziejų, kurie spęsdami jam pinkles klausė jį, ar galima atleisti žmoną. ₃Jis atsakė jiems: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“ ₄Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti“. ₅Tuomet Jėzus prabilo: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. ₆O nuo sutvėrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. ₇Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. ₈Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. ₉Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ ₁₀Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. ₁₁Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. ₁₂Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“.

₁₃Žmonės jam nešdavo vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. ₁₄Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. ₁₅Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“. ₁₆Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas.

₁₇Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

₁₈Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. ₁₉Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“. ₂₀Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“. ₂₁Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. ₂₂Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

₂₃Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ ₂₄Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! ₂₅Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“. ₂₆Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ ₂₇Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.

₂₈Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“. ₂₉Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ₃₀ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo.

₃₁Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutiniųjų – pirmi“.

₃₂Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus vis ėjo priekyje taip, kad mokiniai stebėjosi, o einantys iš paskos nerimavo. Vėl susišaukęs Dvylika, ėmė jiems sakyti, kas jo laukia: ₃₃„Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, ₃₄o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels“.

₃₅Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“. ₃₆Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“ ₃₇Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje?“ ₃₈Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ ₃₉Jie sako: „Galime“. Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. ₄₀Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje; tai bus tiems, kuriems paskirta“. ₄₁Tai išgirdę, dešimt kitų supyko ant Jokūbo ir Jono.

₄₂Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. ₄₃Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ₄₄ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. ₄₅Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“.

₄₆Taip jie ateina į Jerichą. O iškeliaujant jam su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. ₄₇Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ ₄₈Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ ₄₉Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia“. ₅₀Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. ₅₁Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ ₅₂Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.